Featured Video Play Icon
Lietuva

Lietuvių kultūros „optimizavimas“, Lietuvoje naikinant baltistiką. Artūras Judžentis

Laba diena, mieli bičiuliai.

Praėjusį penktadienį ŠMM įvyko mokslo institutų bendruomenių susitikimas-diskusija su viceministru Giedriumi Viliūnu ir Pertvarkos komisijos nariu Eugenijumi Butkumi.

Susitikimą galėčiau apibendrinti taip. Jį išgelbėjo vieno sveiko ir gyvybingo instituto — Lietuvių literatūros ir tautosakos — mokslo bendruomenė. Ji atvyko susitelkusi, kalbėjo ryžtingai ir visi vienu balsu, todėl Ministerijai teko atsitraukti. Buvo suvokta ir pasakyta iš esmės gerų dalykų. Tai, kad humanitarinių mokslų darbą planuoti būtų galima ilgalaikėmis programomis; kad jiems netinka ministerijos primetami darbo vertinimo kriterijai; kad Ministerija turėtų padėti institutams, juos remti, o ne tik konstroliuoti ar juo labiau gąsdinti.

Vis dėlto kai kurie esminiai dalykai liko nesuprasti ar bent nepaminėti. Visų pirma, institutai gynėsi kaip mokslo institucijos ar mokslo bendruomenės, nesuvokdamos savęs (ar bent jau to neišryškindamos) kaip tautos ir valstybės valios bei interesų vykdytojų. Jų sąmonėje lituanistika egzistuoja atskirai nuo lietuvių tautos ar Lietuvos valstybės ir tarsi pati sau. Tautos ir valstybės sąvokos susitikime nebuvo paminėtos jokiame kontekste.

O juk institutų skaičių turėtų lemti kaip tik valstybės interesas. Kadangi valstybę steigia tauta, tai jų turėtų būti tiek, kiek tuo metu reikia tautos kultūrai visavertiškai gyvuoti ir lygiavertiškai konkuruoti su kitomis kultūromis. Dabar gi, ministerija dėl institutų skaičiaus nieko aiškaus nepasakė (tiksliau, tvistai nepasakė, kad institutai nebus jungiami): norėtųsi sujungti, bet dėl kilusio triukšmo tokius ketinimus teks bent kiek atidėti.

Darbą planuoti turėtų būti leista patiems institutams, kad ir ilgalaikėmis tyrimų programomis. Ministerija tokias programas tvirtintų ir reikalautų už jas po kokių 5–6 metų atsiskaityti. Tokia institutų veiklos laisvė — būtina mokslo darbo sąlyga — Ministerijai yra nesuvokiama. Apie ilgalaikes programas, kaip jau minėjau, diskusijoje buvo užsiminta, paminėta, kad jos Ministerijoje stringa, tačiau ši tema daugiau nebuvo išplėtota.

Susirinkime išryškėjo, kad institutai nesuvokia, jog humanitarinių mokslų (lituanistikos) darbų vertinimo kriterijus turi sukurti patys tuos darbus dirbantys mokslininkai, t. y. patys institutai. Buvo pasakyta, kad Ministerijos taikomi iš esmės kiekybiniai vertinimo kriterijai humanitariniams mokslams netinka, bet tuo pačiu ir palikta Ministerijai spręsti, kokie gi kriterijai šiems mokslams labiau tiktų. Iš Ministerijos tarsi reikalauta: šie kriterijai prasti, vertinkite mus pagal kitokius kriterijus. Ar gali Ministerijos valdininkai, kurių intelektinis potencialas ir išsilavinimas yra kus kas menkesnis, nei mokslininkų, nustatyti tokius kriterijus?

Susitikime nemaža kalbėta apie mokslininko orumą, darbo laisvę — ir tai yra gerai. Vadinasi, mokslininkai bunda.

Apibendrindamas diskusiją viceministras kalbėjo labai nuolaidžiai, žadėjo apsilankyti visose mokslininkų bendruomenėse, taip pat pratęsti diskusiją su institutų atstovais. Tačiau išsiskirstyta su abejonėmis: viceministras prasitarė, kad tie atstovai galėtų būti… institutų direktoriai (kurių tik du susitikime dalyvavo ir tik vienas — buvęs literatų — kalbėjo) ir mokslo tarybų pirmininkai. Susirinkusiųjų spaudžiamas dar pridėjo mokslo bendruomenių atstovus.

Manau, kad šį kartą taip tiesmukai sujungti institutų Ministerijai nepavyks. Tačiau visai nesusidarė įspūdis, kad ji šios minties visai atsisakytų. Ši Ministerija yra nepajėgi iš esmės pakeisti savo požiūrį į institutus. Visai neveiksni ir nekompetentiga yra ministrė (ji nepasirodė ir šiame susitikime), kuri tik retransliuoja valstybės insteresams svetimą politinę valią, t. y. veikia antivalstybiškai.

Tokie mano įspūdžiai ir pamąstymai.

Žmones, ketinančius priešintis Lietuvos kultūros naikinimui, kviečiame parašyti adresu: arturas.judzentis@gmail.com

Artūras Južentis

Parašykite komentarą