Pasaulis

Žilberas Diuranas (Gilbert Durand). Vaizduotės sociologija

Sociologas ir filosofas Žilberas Diuranas (1921-2012) buvo K. Jungo mokinys ir pasekėjas, be to, jo mokytojais atskirais etapais buvo G. Bašliar, A. Korben, K. Levi-Stros, M. Eliade, Ž. Diumezil. Diurano nuopelnas pirmiausia susideda iš to, kad jis sugebėjo sujungti į vieną mokslines ir metodologines savo mokytojų intuicijas ir nukreipti jas sukuriant naują mito (mitoanalizės) teoriją, po daugelio racionalistinės ir logocentrinės Europos kultūros ir mokslo kieto dominavimo amžių, reabilitavusią vaizduotę. Būdamas profesionaliu sociologu, Diuranas be viso kitko, sugebėjo integruoti tyrimus į tokias sritis kaip mitologija, , etnologija ir klasikines sociologijos teorijas, kas leido jam susisteminti visas bendras žinias į vieningą vaizduotės sociologijos modelį ar (pagal K. G. Jungo giluminę psichologiją) giluminę sociologiją. Pagrindai, principai, metodai ir šios teorijos sampratos išdėstytos Žilbero Diurano mokslinių monografijų serijoje, tarp kurių svarbiausia ir labiausiai žinoma yra fundamentali „Vaizduotės struktūros antropologija“1. Joje sutelktos pagrindinės autoriaus idėjos ir naujos mokslinės mokyklos postulatai.

Imažiner

Vystant Korbeno (parodžiusio mundus imaginalis vaidmenį mistiniuose Islamo mokymuose) būdą ir Jungo idėją apie kolektyvinę pasąmonę, Diuranas įveda raktinę sąvoką „l‘imaginaire“, į anglų kalbą tai daugmaž verčiama terminu „imagery“. Rusų kalboje tai sąvokai nėra analogų (apytiksliai „l‘imaginaire“ galima būtų išversti į rusų kalbą kaip „мир воображения“ (vaizduotės pasaulis)), dėl to toliau mes naudosime prancūzų terminą rusų (lietuvių) transkripcijoje. Imažiner – tam tikra pirminė savybė, vienu metu reiškianti:

  • vaizduotę kaip sugebėjimą (instanciją);
  • tai, kas įsivaizduojama (vaizduojama, atvaizduojama, dirbtinai sukuriama per fantaziją);
  • tą, kuris įsivaizduoja (įsivaizduojantysis, fantazijos atsiradimo šaltinis);
  • pats procesas (įsivaizdavimas kaip funkcija);
  • ir kai ką, kas yra bendra ir seka prieš vieną ir kitą, ir trečią, (taip sakant imažiner).

Diuranas taip aprašo ontologinį imažiner statusą (įsivaizduojamąjį-įsivaizduojantį-vaizdavimą). Platono dialoge „Sofistas“ duodamas dviejų vaizduotės tipų aprašymas: φαντασία („fantazija“) ir eikasija („eikazija“). Abi jos remiasi prezumpcija, kad pirminėmis yra dvi kitos realybės – protas kaip realybės ir visų dalykų tvarkos matas ir objektyvusis pasaulis, juntamas pojūčiais, kurie transliuoja jausmus protui. Pojūčiai gali susidoroti su savo užduotimi korektiškai arba nekorektiškai – čia į reikalą ir įsijungia vaizduotė. Jei išorinio pasaulio keliamas įspūdis (realus) perduodamas protui (kuris taip pat realus) „teisingai“ (korektiškai), tai mes turime reikalą su „eikazija“, tai yra tokia vaizduote, kuri „pozityviai“, „skaidriai“, „teisingai“ įneša minimumą netikslumų į perduodamus iš jutimo organų į protą duomenis. Nuo žodžio „eikazija“ kilo žodis „ikona“, – „stabas“ („vaizdinio“ prasme, „pavyzdys“ ir „etalonas“). Jeigu perduodant duomenis atsiranda sutrikimų, mes turime reikalą su fantazija, tai yra su sugadintu perdavimu, kuris sumaišo realius duomenis su nerealiais ir juos painioja.

Diuranas siūlo užbaigt europietišką logocentrizmą ir pakeisti startines pozicijas. Pasak Diurano, pirmoje eilėje – tai vaizduotė: būtent ji savo dinaminio veikimo eigoje sukuria vidinį išorinio pasaulio subjekto ir objekto vertinimą.

Pagal Diuraną, realybės priskyrimas subjektui ir objektui, ir realistiškumo savybės atėmimas iš vaizduotės galiausiai yra tik filosofinė hipotezė, turinti tolimą istoriją ir tapusi vakarų europietiškoje mąstyme besąlygišku konsensusu. Tačiau tereikia tik išeiti už šios minties ribų ir kreiptis į kitų kultūrų mąstymo struktūras – rytų, mistines, religines, archaines arba į meno sferą, – ir mes galime įsitikinti, jog subjekto-objekto dualizmas pilnai neapima galimų filosofinių pažiūrų ir daugelis nevakarietiškų (išsivysčiusių ar primityvių) kultūrų supranta ontologinį vaizduotės, mundus imaginalis statusą visiškai kitaip.

Suprasti islamo tradicijos, judėjų kabalos, kinų daoizmo, alcheminių mokymų ir procedūrų, primityvių tautų mitų ir legendų, galų gale, pasaulinio folkloro mistinės teorijos turinį galima tik tuo atveju, jei mes atitolsime nuo kieto „subjekto-objekto“ dualumo ir pripažinsime ontologinę tos instancijos, kuri yra tarp jų, tai yra vaizduotės, imažinero nepriklausomybę.

Kaip mokslinę (o taip pat ir filosofinę) hipotezę, Diuranas ima sekantį postulatą: priešpastatydamas jį visuotinai pripažintai Vakaruose (bet toli gražu ne vienareikšmiškai suprantamoje Rytuose) pozicijai, – imažiner – tai vienintelis, kas egzistuoja, ir „mūsų pasaulis“ („mūsų“, tai yra esantis kaip subjektas, ir „pasaulis“, tai yra objektų visuma) yra laisvos vaizduotės žaismo rezultatas. Tokiu atveju mes gauname pagrindą ypatingos „imažinero ontologijos“ išsirutuliojimui, besiremiančios teze: vienintelis, kas yra ir kas egzistuoja, – tai „kas yra tarp“.

Antropologinis trajektas

Vystant šią idėją, Diuranas įveda fundamentalią jo teorijoje sampratą „antropologinis trajektas“. Terminas „trajektas“ („traectum“) sudarytas iš lotyniško „tras“ – „per“, „tarp“ ir „jacere“ – „mesti“, „mėtyti“, „svaidyti“. Pagal tą veiksmažodį (nuo jo esamos formos – „jectum“, „mestas“) suformuotos svarbiausios filosofinės ir mokslinės kategorijos „subjektas“ ir „objektas“. „Sub-jekt“ tai, kas „padėta“ („mesta“) po“ – tai yra „gulintis – po“. Ob- jekt“ – tai, kas „mesta („padėta“) prieš“, tai, kas „sviesta prieš“, tai yra „пред-мет“ (daiktas). Tarp jų yra „tra-jektas“, „mestas tarp“.

Antropologinis trajektas – tai savarankiško statuso suteikimas tam, kas yra „tarp“ – tarp subjekto ir objekto, tarp gamtos ir kultūros, tarp gyvuliško ir racionalaus, tarp dvasios ir gyvybės, tarp išorės ir vidaus, tarp projekto (ateities) ir istorijos (praeities).

Trajektas – tai „schema“, „maršrutas“, „trajektorija“, kuri nustato struktūrą ir struktūrinius ansamblius, režimus, opozicijas ir suartėjimus, bet nieko nesako apie identitetą to, kas tame trajekte dalyvauja, kadangi pats identitetas yra ne kažkas pastovaus, bet to paties trajekto pasekmė. Objektas ir subjektas funkcionali antropologinio trajekto esmė, jie jo sudaromi kaip vaidmens tapatybės.

Toliau autorius išskiria du imažinero režimus, „diurne“, (dieninis režimas), „noktiurne“ (naktinis režimas).

Hermetiškasis filosofas ir poetas Eugenijos Vsevolodovič Golovin mokė, kad žmogui pasiekiami trys manifestacijų lygiai: materialus lygis (jausminis pasaulis), miego ir sapnų lygis, vaizduotės pasaulis (arba įsivaizduojamasis pasaulis, mundus imaginalis, tai yra tarpinis pasaulis, esantis tarp juslinės realybės ir protu pasiekiamo Dvasios pasaulio).

Kai aš naudoju žodį „vaizduotė“, aš esu toli nuo to, kad laikyčiau tai sugebėjimu kurti nevaisingas fantazijas: įsivaizduojamasis pasaulis – tai pirmapradžių atvaizdų-archetipų pasaulis, dieviškojo (nusileidžiančiojo) ir žmogiškojo( kylančio) susitikimo vieta, sakralusis centras, kuriame vyksta coincidentia oppositorum. Tai dvasios pasaulis, metafizinių vaizdinių karalystė, apie kurią Anri Korben kalbėjo cituodamas žodžius iš gnostiškos Filipo evangelijos: „Tiesa į pasaulį atėjo ne nuoga, o prisidengusi simboliais ir vaizdiniais“.

Anri Korbeno mokinys Žilberas Diuranas padarys mundus imaginalis idėją savo „giluminės sociologijos“ pagrindu (plačiau žiū. A. G. Dugino darbą „Vaizduotės “) ir įves l‘imaginaire, imažiner koncepciją, kas reiškia vienu metu įsivaizduojamąjį-vaizduojantįjį-vaizduotę. Apie „vaizduotę“ Korbenas rašo, kad imaginatio (suprantama išskirtinai kaip „sugebėjimas kurti pasaulį“, „imaginatio vera et non phantastica“) nusako patį svarbiausią alchemiškosios operacijos instrumentą, o Karlas Gustavas Jungas jį vadino Opus pasiekimo raktu. Prisimenant Jakoba Beme, kuriam kūrybinė jėga, kurios pagalba sukūrė pasaulį, buvo niekuo kitu, kaip „dieviškąja vaizduote“, Sofija, Dievo išmintimi. Tokiu būdu, vaizduotė jokiu būdu nėra fantazijos (priklausančios materialios manifestacijos lygyje) sinonimu.

Neo-zoroastritiškame Suchravardi Mundus Imaginalis (alam al-misal) platonizme taip pat vadinamas „Dangiškaja Churkalji Žeme“, pasauliu, priklausančiam angelologijos planui. Kalbant apie „tarpinį“, mes taip pat turėtume paminėti: 1) apie daimonus (graik. Δαίμων), pasak Plantono, tarpininkus tarp dievų ir žmonių; 2) apie Erosą (graik. Ἔρως) kaip kosmogoninę pirmapradę potenciją, protogonosą (πρωτόγονος), skraidančią androgenišką dievybę, žinomą kaip Fanes. I. P. Kulianu pažymi, kad platonikai vadino Erosą daemon magnus (didysis daimonas).

Jevgenijus Golovinas rašo apie jį: „Aplink šį dievą, atrakcijos ir repulsacijos įtampos, traukos ir atstūmimo atsirado santykinis viršaus ir apačios, dangaus ir žemės, vyro ir moters apibrėžtis, santykinė dėl to, kad viskas yra viskame, dangus žemėje, žemė danguje, vyras moteryje, moteris vyre“. Be to, jis pabrėžia, kad remiantis senovės graikų ir egiptiečių įžvalgomis, pasaulis buvo sukurtas erotiškai, tai yra dėka Eroso jėgos: „graikų ir egiptiečių pasaulio demiurgai kosmosą kūrė su meile“. Erosas užima tarpinę padėtį tarp dievų ir žmonių, grožio ir bjaurumo, dangiškojo ir žemiškojo, Nuso ir materialaus pasaulio.

Erosas jungdavo vedybomis Dangų (Uraną) ir Žemę (Gaja), sklandė virš Dzeuso meilės suartėjimų su deivėmis ir žemiškomis moterimis; Erosas svaigino Dioniso menades ir įteigdavo Akteonui įžūlų norą dirstelėti į Dianą; Erosas įkvėpė į gnostiškąjai Sofijai neišgydomą pilnatvės ilgesį ir privertė paskubėti link Ribos. Aš noriu pabrėžti „daimoniškojo-erotiškojo-įsivaizduojamojo“ ryšį, parodyti trijų pavadintųjų elementų vieningą ontologinį lygį, vienijančią [tarpinę] erdvę Knygoje „Erosas ir magija Atgimimo epochoje“ I. P. Kulianu neatsitiktinai akcentuoja dėmesį į „magijos“ traktavimą kaip „mokslą apie įsivaizduojamą“.

Aš nepavargstu pabrėžti, kad antikinėje paradigmoje žodis Δαίμων neturėjo negatyvios kanotacijos. Platoniškame „Pyre“ išmintingasis Sokratas duoda atsakymą į klausimą, kokia demonų paskirtis: „Būti aiškintojais ir tarpininkais tarp žmonių ir dievų, perduodant dievams maldas ir žmonių aukas, o žmonėms dievų įsakus ir apdovanojimą už aukas. Esant viduryje, jie užima tarpą tarp vienų ir kitų, taip, kad visata susiejama vidiniu ryšiu. Dėka jų galimi pranašavimai, žynių menas ir apskritai viskas, kas susiję su aukojimu, paslaptimis, užkeikimais, pranašystėmis ir burtais“. Pasak Platono, – tai, kas demoniška yra tarpinė būsena, t.y. tarpininkaujanti tarp dieviškojo ir žmogiškojo.

Tai mundus imaginalis kaip susitikimo tarp nežmogiškojo su žmogumi vieta; tai Dianos „kūnas“, kurį kai besimaudant nužiūrėjo Akteonas; tai Dioniso epifanija, vizualiai pasirodžiusi savo pasiutusioms bakchantėmis; tai oraculum sapnai, aprašyti Makrobijaus „Scipiono sapnų Komentarai“, kur mums pasirodo patys dievai, kad atvertų tai, kas bus. Demoniška – tai ugninis siūlas, iš kurio išausti dievų vaizdiniai, nes, jei jie pasirodytų prieš mus savo pavojingu nuogumu, mus ištiktu Semelos likimas.

Renesanso neoplatonikas Piko dela Mirandola rašė, kad „nė viena dvasinėesmė, besileidžianti žemyn, neveikia apsinuoginusi.“ Demoniška yra dieviškosios esmėsbesileidžiančios žemyn pas žmogiškąją, „danga“,. Visiškai kitokį paveikslą mes sutinkame Viduramžių paradigmoje. Kritikuojant traktatą apie „Sokrato demoną“ Apulėja iš Madavros, Augustinas primigtinai reikalavo, kad demonai būtų ne tarpininkais tarp dievų ir žmonių, o velniais arba piktomis dvasiomis. Krikščioniškajame pasaulyje „demoniška“ turi griežtai negatyvią prasmę. Dėl tos priežasties aš siūlau naudoti du terminus: „daimoniška“ (antikinė paradigma) ir „demoniška“ (krikščioniškoji paradigma), ir nuo šiol vieno su kitu nepainioti.

Kaip teigia I. P. Kulianu, siela kalba tokia kalba, kuri skiriasi nuo kūno kalbos, ir sugebanti priimti vieną ar kitą archetipą ar eidosą tik vaizdinių-fantazmų (aneu phantasmos) kalba – su proton organon, ypatingo subtilaus organo, esančio širdyje pagalba. Savo ruožtu Anri Korben kalba apie Imaginacijos organą, teofaniško suvokimo organą, kadangi, „tam, kad pasiekti subtiliosios materijos pasaulį, reikia turėti pažinimo organą, besiskiriantį ir nuo grynojo intelekto, ir nuo juslės organų“.

Stoikai mokė apie „viešpataujantį sielos pradą“, arba hegemonicon, kuris traukė į save pneumos (t.y. pačios sielos) srautus, sukeliančius protu suvokiamus vaizdinius (phantasia katapletike); tie vaizdiniai „įsištampuodavo“ ant pneumos ir tik po to galėjo būti pasiekiami protu. Kai menininkas yra kūrybinio įkvėpimo būsenoje, valdomas tam tikros idėjos, kuri betarpiškai priima tą ar kitą vaizdinį, jo pneumatiškasis organas „pažeistas“ (arba geriau pasakius“ užkrėstas“) tuo vaizdiniu. Menininkas gali būti apsėstas jo kaip tas, kuris yra įsimylėjimo būsenoje.

Vaizdinys užgrobęs žmogaus pneumą, įsiveržęs į ją kaip virusas, sugeba tiek ir suteikti sparnas, tiek ir nusviesti į bedugnę. Jis gali atverti kūrybinį potencialą to, kuris juo pasitikėjo, o gali suteikti poveikį sulyginamą su nuodu, paverčiant kraują į smalą. Pavyzdžiui, vyras, tapęs ligos auka, žinoma kaip hereos (arba amor hereos), skęsta tamsiuose melancholijos vandenyse; jo sąmonė pilnai užpildyta jo geidžiamos būtybėsatvaizdo. Fiziškasis pasaulis praranda bet kokią prasmę tiek, kad elementarūs poreikiai miegui, alkio ar troškulio numalšinimui užleidžia vietą agonijai – kūno, proto ir sielos agonijai. įsitempia kaip styga, pasiruošusi tuoj-tuoj nutrūkti.

Kulianu rašo: „Jei atidžiai įsiskaitytume į amor hereos [romatinė (pažodžiui: herojiška) meilė] pas Bernardą de Gordoną, galima pastebėti, kad kalba eina apie kažkokią įsivaizduojamą infekavimą, kuris pasireiškia paciento išsekinimu, nesilpsta tik jo akys. Kodėl būtent akys? Dėl to, kad moters atvaizdas patenka į žmogų per jo žvilgsnį į ją ir dėka optinio nervo perduodamas į sąmonę, kur ir formuojasi atvaizdas. Pavirtęs į fantazmą, tas primestas vaizdinys užima tris širdies skilvelius, iššaukdamas virtus estimativa t.y. proto negalavimą.“ Tačiau meilės manija su žmogumi daro tą patį, ką daro su juo pneumatinė kitokios prigimties „infekcija“. Egzistuoja kitoks apsėdimas – idėja arba klausimas, keliantis mirtiną grėsmę pačiai žmogaus gyvybei. Kartais žmogui duodami tokie išbandymai, kai jo pneumos užkrėtimas sulyginamas su gyva ugnimi, sudeginančia ir jo kūną ir jo protą.

„Dadja Charono“ knygoje Paskalis Kinjaras rašo“ Albertas Didysis sakydavo, jog atimta Dieviškojo suvokimo galimybė yra pati baisiausia iš pragaro kančių. Egzistuoja trys pragaro bausmės – kūniškos kančios, išbandymas Amžinybe ir Dieviškojo suvokimo atėmimas. Irane Dieviškojo suvokimo praradimas vadinamas žodžiu duzokh. Kas reiškia: „Laikas sustabdęs savo eigą“. Amžinas priesakas nusidėjėliams: „Trys dienos jums bus kaip tūkstantis metų“. Tokia Dieviškoji bausmė – laiko sustabdymas“.

„Nejudanti Heraklio strėlė“ = „Sustojusi laiko tėkmė“. Sizifas kuris buvo pasmerktas ridenti savo akmenį į kalną, o taip pat Tantalas, geriantis ir nesugebantis numalšinti savo troškulio, neįsivaizdasvo, ką jautė Heraklis, paleidęs strėlę į skrydį. 11-toj homeriškosios „Odisėjos“ dainoje pateiktas „nejudančios strėlės“ atvaizdas.

Visiems žinoma, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą skaičių fobijų, iš kurių realiai paralyžiuoja, galbūt, tik viena. Šios knygos autoriui nėra nieko baisesnio ir žudančio už „sustojusį nejudančios strėlės laiką“. Tegu pakilimai, tegu nuosmukiai, tegu kritimai į į bedugnę seka su triumfo pakilimais, tegu bus viskas, kas tik norite, tik ne stasis. Tegu strėlė skrenda – į taikinį ar pro šalį – tiktai tegu lekia, siekia, kerta erdvę. Tai ne „socialinės baimės“ rūšis – tai metafizinė baimė, suprantama tik tam, kas pats ją patyrė. Jos neįmanoma suvokti mentališkai, sugalvoti, duoti jai charakteristiką ir apgalvoti, kokiais būdais galima nuo jos atsikratyti. Jos negalima apgalvoti ir pajausti oda, kas, tačiau, netrukdo jai išvesti iš proto žmogų ir priversti jo širdį plakti dažniau. Duzokh, apie kurį rašo Paskalis Kinjaras, turi bendrą sąskambį su persišku žodžiu „dūzach“ (Duzakh, دوزخ). Jis reiškia „pragarą“. Gal Kinjaro knygoje klaida (?). Vidurio persų dusaxw-dusax – duš – blogas, axw – pasaulis, būtis. Taip sakant, kalbama apie „blogiausią būtį“.

Mefistofelis prašo Fausto, kad tas sustotu. „Verwile doch!” (Sulėtink!) – į šią formulę susiveda, iš esmės, mefistofeliški patarimai. Mefistofelis žino, kad tą akimirką, kai Faustas sustos, jo siela pražus“. Viduje prasideda pasiutusi minčių, kraujo, aistros, valios lavina, bet viską blokuoja belaikė aklavietė. Vidiniais maršrutais tu jau įveikei epochas, įžengei į naujas žemes, žvilgsniu prisilietei prie naujo dangaus, bet išorinis pasaulis, duoda vienintelį atsakymą: duzokh. „Trys dienos jums bus kaip tūkstantis metų“. Kas panašaus neišgyveno, neturėtu net mąstyti apie tai ką čia perskaitys. Negalima suvokti nuodų poveikio, kaip, beje ir alchemiškojo proceso, jo virtimo panacėja, vien tik paskaičius jo aukų ar atgijusių užrašus.

Savaitės senumo įvykiai tau rodosi įvykę prieš daugelį metų. Per kelias valandas tu, prilietęs sausomis lūpomis prie būties puodelio, apsvaigsti gyvybe iki persipildymo, iki persisotinimo. Kol žmogus sėdintis už kaimyninio stalelio gėrė savo juodą kavą, tu spėjai savo atmintyje atgaivinti visas mitologijas, atsekti jų poveikį visoms įmanomoms minties sistemoms, prieiti prie pavojingų hipotezių ir netgi pavargti nuo dar vieno pragyvento gyvenimo. 30 minučių kaip trys dešimtys metų. Duzokh. Tu vis dar nesustabdomas (ne, tu dar labiau nesustabdomas, nei anksčiau), bet tarsi prilituotas sustojusiame laike. Kaip Liuciferis, sukaustytas leduose pačiame Dantės pragaro centre.

Tai kas čia aprašoma neturi atvaizdo-fantazmo, bet apsėda ir užkrečia pneumą kur kas stipriau, nei tai, ką mes sugebame įvilkti į pažįstamas formas. Čia pasiekiamas skirtumas tarp archetipo ir archetipinio vaizdinio. Tai skirtumas taip apnuogintos ugnies, ir ugnies įkalintos lempoje. Žmogiškoji akis nepriima jokio vaizdinio, jam nėra ko perduoti savo hegemonicon bet protas jau užgrobtas kažko, kas aplenkė tarpinį pasaulį ir, neapsirėdęs daimoniškais apdarais, nusprendė veikti tiesiogiai. Mūsų vaizduotė, mūsų imažineras, pradeda ieškoti išsigelbėjimo simboliuose.

Jis sukuria vidines skulptūras, kurioms galės nusilenkti arba jas sudaužyti. Žmogus, įgyvendinantis į savo gyvenimo scenarijus tam tikrus archetipinius modelius (ar tai būtų Alkestos auka ar Odisėjo leidimasis į Aida, dievų ir titanų mūšis arba Tantalo kančios, Gilgamešo kelias į nemirtingumą ar drąsus Sofijos Achamot proveržis), valingai arba nevalingai pradės konstruoti eilę įvykių, kurių pasekoje jis sugebės realizuoti „savo mitą“. Vienintelis tam instrumentas – imažiner.

Dieviškumo troškuliui reikia ramsčio, išorinių kulto atributų. Imažiner pagimdė visas: mandalas, jantras, dievų atvaizdus (ikonų atvaizdus), „dievų būstus“ (statulas, šventyklas), dievų balsus (pifijos, pranašai), dievų tarnus (žynius, šventikus). Mes norime regėti originalų atvaizdus, mūsų akys nustatytos Absoliuto „estampų“ suvokimui. Dievų epifanijos beveik visada turi vaizdinį aprašymą. Epifanijos kaip garsas, triukšmas, melodija, balsas, spalvinis ar šviesos pliūpsnis, prisilietimai sutinkami žymiai rečiau. Vaizduotės kalba yra vaizdinių kalba. Daimoniškojo kalba – vaizdinių kalba. Erotiškojo kalba – vaizdinių kalba. Tai, kas įsivaizduojama-daimoniška-erotiška visados sukuria įtaką mūsų pneumos veidrodžiui. Šią triadą galima papildyti ketvirtu elementu, o būtent „misteriškuoju“, kadangi tai, ką suvokdavo pašvęstieji, buvo jų suvokiama kaip mundus imaginalis.


1. Durand G Les structures anthropologiques de l‘imaginaire. P.: Dunod, 2011.

Natella Speranskaja – šaltinis: Facebook

Vertė: Alenas Kostiugovas

One Reply to “Žilberas Diuranas (Gilbert Durand). Vaizduotės sociologija

Parašykite komentarą