Featured Video Play Icon
Pasaulis Svarbu žinoti

Filmas “…suprasti Graikiją…” (Video)

Artimiausiu metu apie Graikiją mes, matyt, girdėsime daug ir tikėtina, kad ilgai. Todėl verta būtų šiek tiek atidžiau pasižiūrėti į Graikijos valstybę ir jos žmones, kad turėtume nors apibendrintą supratimą apie įvykius, jų priežastis.

Pradėkime nuo to, kad graikai savęs “graikais” nevadina. Save jie vadina elinais, o valstybę – . Graikų pavadinimas jiems nelabai ir patinka. Čia europiečių sugalvotas vardas ir kilęs jis nuo nedidelės teritorijos pavadinimo dabartinės Graikijos ribose. Ką mes apie juos žinome? Mes visi žinome apie senąją Graikiją, Atėnus, Delfus, Partenoną, Spartą, makedoniečius…mes žinome daug tokių pavadinimų. Bet visa tai susiję su labia gilia istorija, tai – istorijos ūkuose glūdintys dalykai, kurie, jeigu rimtai į juos žiūrėti, kelia daug klausimų. Šitą mes kol kas palikime. Senoji Graikiją įsilieja į Romos Imperiją, vėliau – į Bizantiją. O štai 1453 metais Bizantija nustoja egzistuoti ir jos vietoje atsiranda Osmanų imperija. Nuo čia ir būtų galima atidžiau pažiūrėti į elinus ir Eladą.  Iki pat XIX amžiaus pradžios elinai gyvena Osmanų imperijos ribose ir niekas jų ten graikais nevadina. Jie buvo vadinami pagal vietoves, kurios įėjo į Osmanų imperiją: Peloponesas, Jonijos salos ir pan..

Artėjant XIX šimtmečiui, XVIII amžiaus antroje pusėje, sustiprėja Rusijos imperija, kuri konfliktuoja su Osmanų imperija, sustiprėja Austrų – Vengrija, kuri beje, su Osmanų imperija turi bendras sienas dabartinėje Vengrijoje ir Rumunijoje, Bulgarijoje. Šios dvi imperijos, arba supaprastintai pasakius, vokiečiai ir turkai – tarpusavyje konfliktuoja. Osmanų imperijai pretenzijų turi ir Britanijos imperija, kuri XVIII amžiaus pabaigoje jau pasiekė savo galybės viršūnę, ji yra dominuojanti imperija pasaulyje. Tą, ką šiandien mes vadiname Artimaisiais Rytais – , Iranas, Irakas – ten Anglijos imperija susiduria su Osmanų imperija. O Rusija su Osmanų imperija susiduria Juodojoje jūroje, , būsimasis Sevastopolis ir būsimi karai – maždaug tokia padėtis XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Todėl tiek Austrų – Vengrų, tiek Rusijos, tiek Anglijos imperijoms, prisidedant Prancūzijai, atsiranda interesas Osmanų imperiją susilpninti. Iš visų pusių prasideda procesai, siekiantys Osmanų imperiją susilpninti arba visai likviduot ir išsidalinti jos teritorijas. O elinai gyvena toje Osmanų imperijoje ir nėra praradę savo suvokimo, kad jie – ne turkai. Ir siekiant susilpninti Osmanų imperiją, prasideda visų tų imperinių galybių siekiai atkurti elinų savimonę, iš naujo įkurti Graikijos valstybę. Ir graikai, norintys atsiskirti nuo Osmanų imperijos – turi visų Europos imperijų paramą. Vyksta įvairiausi kongresai, įvairiuose Europos miestuose renkasi tų imperijų atstovai, svarsto, kaip tą padaryti.

1821 metais prasideda elinų sukilimai, siekiant išsivaduoti ir įkurti savo valstybę. Tas trunka iki 1829 metų, kol galutinai atsiranda graikų, arba elinų, valstybė. Tos iš esmės europiečių suformuotos, elinų valstybės pirmasis vadovas išrenkamas tautos atstovų susirinkime Trezeno mieste 1827 m. balandžio 11 dieną. Jis buvo vadinamas įvairiai – kartais prezidentu, kartais ministru pirmininku, tačiau bet kuriuo atveju tai buvo valstybės vadovas, jo pavardė – Ioannis Kapodistrias. Įdomus niuansas: tuo metu, kai jis buvo išrinktas naujos Graikijos valstybės vadovu, jis buvo Rusijos imperijos užsienio reikalų ministru. Kilimo jis buvo iš Elados, jis nuolat domėjosi savo būsimos valstybės ir tautos reikalais, dalyvavo ir tuose anksčiau minėtuose kongresuose. Bet į šią naują valstybę akis nukreipusi ne tik Rusijos, bet ir Austrų – Vengrijos, Britanijos imperijos, Prancūzija. Todėl pirmasis Graikijos vadovas, išrinktas tautos atstovų, 1831 m. spalio 8 dieną užmušamas.

O 1832 metais, be jokių rinkimų, nauju Graikijos vadovu paskelbiamas Bavarijos karaliaus sūnus, kitaip tariant, vokiečių atstovas Ottonas I-asis. Ir nuo šių metų – karalystė ir jokių rinkimų nebėra. Ottonas I- asis su įvairiausiais nuotykiais karaliauja iki 1863 metų. Kitu karaliumi šiais metais paskiriamas Danijos princas Georgijus I-asis, kuriam ta proga Anglija padovanoja Jonijos salas, kurias iki to laiko jie kontroliavo.

Graikijos valstybės ribos galutinai nusistovėjo tik 1947 metais. Virš šimto metų tos ribos keitėsi. Kai mes nuvažiuojame į Graikiją, dažniausiai pasimaudyti šiltoje jūroje, gyvename gražiuose viešbučiuose, mums atrodo, kad visada taip ir buvo. O kai pabandai suprasti, pasirodo, kad tie Graikijos valstybės pastarieji du šimtai metų kupini stulbinančių įvykių, kraujo, kovos. Graikijos valstybei apskritai dar nėra ir dviejų šimtų metų. Šios tautos valstybės istorija klostėsi labai sudėtingai. Šių dienų graikai ir tie, kurie gyveno prieš du šimtus metų – jie visi labai skirtingi. Ir tautos susiformavimas vyko labai sudėtingai. Pirmas prezidentas – renkamas, vėliau skiriami karaliai. Kai Graikijos valstybę perėmė globoti vokiečiai, jie ėmėsi kurti šiandieninę Graikiją. Kai jūs nuvažiuojate į Atėnus, ten prie Partenono yra kelios gražios gatvės su nuostabiais namais. Jos visos suprojektuotos vokiečių architektų, kuriuos pasikvietė karaliai, pradėdami kurti šiuolaikinę Graikiją.

Kada naujoji Graikojos valstybė startavo, tas buvo 1830 metais, iškilo klausimas, kas bus tos valstybės sostinė. Buvo pasirinkti Atėnai. Spėju, kad dėl to, jog ant kalno yra Partenonas, vienas pagrindinių senosios Graikijos simbolių. Tuo metu, kada Atėnai buvo pasirinkti sostine, ten gyveno viso labo 4-5000 žmonių. Tai buvo kaimelis, o šalia to kaimelio – Partenono likučiai. Dabar ten gyvena trečdalis visos valstybės, o viso Graikijoje yra 11 milijonų gyventojų. Tai Atėnuose su priemiesčiais gyvena ne mažiau kaip 4 milijonai gyventojų. O prasidėjo viskas nuo kaimelio.

Taigi kai Atėnai tampa sostine, tie karaliai pasikviečia vokiečių architektus ir pradeda kurti tą naująją Graikiją, kurią mes šiandieną žinome. Ir kai mes šiandieną vaikštome po Atėnus, pačios gražiausios gatvės – tai XIX šimtmečio vokiečių architektų kūriniai. Ir jeigu tu neatidžiai į viską žiūrėsi, tai gali pagalvot, jog visa tai yra senosios Graikijos palikimas. O visa pastatyta vokiečių architektų ir vokiečiams globojant visą procesą. Ir jeigu mes į viską žiūrime ne pro tuos istorijos ūkus primenančius statinius, kaip Delfai ar Partenonas, t.y. tokio tipo griuvėsius, o naujesnius statinius – tai jie visi yra naujadarai, nei vieno nėra senesnio, kaip XIX šimtmetis.

Kuriant tą naująją Graikijos valstybę, kurią įvairiais laikotarpiais globojo įvairios Europos stambios tautos, 1896 metais naujai pastatytame stadione įvyksta pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės. Visą XIX šimtmetį kuriama Graikija ir tiesiami tiltai į senąją Graikiją. Ir visa tai daro vokiečiai ir plačiau paėmus – Europa, kaip tokia.

Tuo pačiu plečiasi Graikijos, kaip valstybės, ribos. 1912-1913 metais kyla Balkanų karai. Silpstant Osmanų imperijai (nuo jos jau atplėšta Elada), liko daug žmonių, kurie save laiko graikais, bet gyvena Osmanų imperijos ribose, arba Bulgarijoje. Daug graikų gyveno Kryme. Taigi silpstant Osmanų imperijai, kyla Balkanų karai, kuriuose dalyvauja serbai, bulgarai, naujieji graikai. Jie kovoja su Osmanų imperija ir nori naujų teritorijų, nes jose gyvena jiems artimi žmonės. Osmanų imperija čia pralaimi, atplėšiamos didelės teritorijos. Čia reikėtų ilgai pasakoti apie įvairiausias peripetijas, pavyzdžiui, dabartinė Antalija Turkijoje vienu metu priklausė Graikijai. Sėkmė buvo permaininga. Dalį Osmanų imperijos serbai, bulgarai ir graikai paima, bet po to susipyksta tarpusavy ir toliau Balkanų karai vyksta jau tarp bulgarų, serbų ir graikų.

1914 metais, kaip visi žinome, kyla Pirmasis Pasaulinis karas, kur susiduria Osmanų imperija, Rusijos imperija, Britanijos imperija, Austrų – Vengrijos imperija ir šio karo išdavoje subyrėjus Osmanų imperijai galutinai, vėl plečiasi kitos teritorijos, nes visos tautos reiškia savo pretenzijas. Beje, tuo metu nemažai graikų grįžta iš Krymo, nes Rusijos imperija taip pat subyra, ten – bolševikų režimas, ir dešimtys tūkstančių graikų nuo jo bėga. Kiti bėga iš Osmanų imperijos, tos pačios Antalijos ir t.t..

1919-1922 metais kyla graikų ir turkų karai. Osmanų imperijos jau nebėra, atsiranda Turkija, bet lieka tos pačios problemos – kur kieno gyventojai? Prasideda graikų kovos su turkais, juo labiau kad graikai pradeda puoselėti Bizantijos, arba Didžiosios Graikijos, atgaivinimo idėją. 1453 metais, prieš pakliūdami į Osmanų imperiją, jie beveik tūkstantį metų buvo Bizantijos imperijoje ir naujojoje Graikijoje, kuriai jau beveik 100 metų, pradeda atsirasti idėjos, kad reikia atstatyti Bizantiją. O didelė buvusios Bizantijos dalis – Turkija. Todėl prasideda kovos su Turkija. Graikams to kovos buvo nesėkmingos.

Atsitinka įdomus dalykas. Jis pasaulio istorijoje nėra ir toks retas, bet nėra ir dažnas. 1922-1923 metais įvyksta taip vadinamas pasikeitimas gyventojais. Kad nebūtų separatistinių nuotaikų, nes Graikijoje gyvena žmonės, kurie laiko save turkais, Turkijoje – kurie laiko save graikais, Bulgarijoje gyvena žmonės, kurie vieni save laiko turkais, kiti – graikais, treti bulgarais. Byrant imperijoms, formuojasi tautos ir žmonės turi apsispręst, kuo jie save laiko. Prieš tai jie truputį buvo graikai, truputį turkai, truputį bulgarai – viskas buvo sumaišyta. Norėdami išspręst šitą problemą ir nustoti muštis tarpusavy ir ateity valstybėse išvengti separatistinių židinių, nutarta apsikeisti gyventojais. Tas apsikeitimas apėmė 2 milijonus žmonių. 1,5 milijono gyventojų perkelta iš Turkijos į Graikiją, apie 0,5 milijono perkelta iš graikijos į Turkiją. Keliama buvo ne pagal kalbą, o pagal tikėjimą. Tie žmonęs Turkijoje, kurie save laikė pravoslavais, krikščionimis – visi buvo perkelti į Graikiją, nepriklausomai nuo to, kokia kalba kalba ir kuo jie save laiko. Jeigu jis buvo pareiškęs, kad yra krikščionis – jis buvo perkeliamas į Graikiją. Ir atitinkamai Graikijoje, jeigu save laikei musulmonu, buvai perkeliamas į Turkiją nepriklausomai, kuo save laikai, ar graiku, ar turku. Bulgarijoje buvo šiek tiek kitaip. Ten buvo kreipiamas dėmesys į paties žmogaus įsivaizdavimą, kuo jis save laiko, bet ten kiekiai buvo mažesni.

Graikijos valstybėje dabar esanti oficiali kalba galutinai nusistovėjo tik 1976 metais. Viskas – čia pat. Nes kai buvo kuriama ta naujoji Graikija, žmonės gyveno didžiulėje teritorijoje, istoriškai priklausiusioje įvairiausioms šalims. Viskas buvo labai sumaišyta. Aišku, jie kalbėjo skirtingomis kalbomis ir skirtingomis tarmėmis. Iškilo klausimas, ką vadinti tos naujosios Graikijos kalba. Ginčai vyko daugiau, negu šimtą metų, nors ir šiandien Graikijoje yra žmonių, kurie nesutinka, kad ši kalba būtų valstybinė.

Sakykim, raštas. Buvo Osmanų imperijoje elinų, kurie elinų kalba rašė arabiškais rašmenimis, arba atvirkščiai.

1922-1923 metais įvyko gyventojų apsikeitimas, bet niekur nedingo socialinės problemos, kurios yra amžinos. Prasideda vidaus kovos.

1936 metais valdžią užgrobia kariškis Joanis Metaksas, tampa diktatoriumi. 1940 metų spalio 28 dieną, jau vykstant Antrajam Pasauliniam karui, Italija, aktyvi to karo dalyvė, pateikia Graikijai ultimatumą. Ultimatumas skamba taip: Graikija turi įsileisti Italijos kariuomenę, ir italai paverčia Graikiją savo placdarmu tolimesniems karo veiksmams. Joanis Metaksas ištaria savo garsųjį OXI, t.y. NE. Nors visi suprato, kad tai reiškia karą, bet visi, įskaitant ir tarptautinę visuomenę, manė, kad graikai pasiduos. Nes jie nebuvo stiprūs ir neturėjo ypatingų galimybių atsilaikyti. Bent jau taip visiems atrodė. Užtat italai gana įžūliai atėjo su ultimatumu, bet netikėtai gavo atsakymą OXI. Ir dabar kasmet spalio 28 dieną Graikijoje švenčiama OXI diena. Ir aišku, kai ultimatumas nepriimamas, italai pradeda karą. O graikai, pasirodo, linkę gintis ir italams sekasi ne taip jau lengvai. Bet 1941 metais balandį – gegužį į karą įsijungia vokiečiai ir bulgarai. Nes bulgarai Antrojo Pasaulinio karo metais buvo Hitlerio pusėje. Jie visi užima Graikiją, bet graikai nepasiduoda. Čia susiformuoja nacionalinis išsivadavimo frontas, kuris surenka ištisą kariuomenę ir graikai visą karą 1941 -1944 metais gana sėkmingai kariauja su vokiečiais. Graikai – krikščionys pravoslavai, kaip ir rusai. Čia yra garsusis Afonas, kurį savo pareiga laiko aplankyti kiekvienas rusas pravoslavas, panašiai, kaip – Meką. Šiek tiek šiauriau, serbai – irgi pravoslavai. Ir štai šiame Antrajame Pasauliniame kare, jeigu neskaičiuosime Baltarusijos ar Tarybų Sąjungos, stipriausias partizaninis judėjimas buvo Serbijoje ir Graikijoje. Jie gana rimtai priešinosi vokiečiams. Šia proga prisiminkim, kad Prancūzija vokiečiams pasidavė per dvi savaites, danai – apskritai nesipriešino. Mane pritrenkė ekskursija Kopenhagoje. Iš pradžių gidė mums papasakojo, kaip vokiečiai pateikė ultimatumą Danijai: sako, arba jūs pasiduodat, arba mes pulsim. Bet tuomet jūsų miestai gali nukentėti. Danai nutarė išsaugoti savo miestus ir vokiečiams pasidavė. Bet pasipriešinimo muziejus Kopenhagoje – yra. Ir štai būdamas tame muziejuje aš pagalvojau: juk toks muziejus yra Lenkijoje, Vesterplatėje. Jis yra Breste Baltarusijoje. Jis yra Graikijoje, Serbijoje. Ir dabar tu nežinodamas vaikštai po tokius pačius pasipriešinimo muziejus. Bet lenkai Vesterplatėje gynėsi berods mėnesį, ir gynėsi iki paskutinio žmogaus. Serbai su graikais taip pat gynėsi, kovojo. O danai tai juk pasidavė, prancūzai – pasidavė…O šiandien jie vaidina baisius kovotojus. Tas mane Kopenhagoje labai nustebino. Bet grįžtame prie graikų. Jie sėkmingai kovoja su ištisa armija. Ir kada karas baigiasi ir vokiečiai karą pralaimi, ir visi, kurie su Hitleriu buvo kartu..Mes dažnai užmirštame, kad su Hitleriu kartu buvo didelė dalis Europos valstybių valstybiniame lygyje, o kitos, okupuotos valstybės – kad buvo panaudotas jų potencialas. Vokietis užėmė Prancūziją ir panaudojo Prancūzijos potencialą. Bet Bulgarija, arba Vengrija, arba – jos juk kariavo Hitlerio pusėje, kaip valstybės. Čia reikia pažymėti vieną dalyką, kad tuos partizaninius judėjimus, aišku rėmė Maskva. Tiek Serbijoje, tiek Graikijoje. Kadangi bendra kova su antihitlerinės koalicijos dalyviais. Ir štai 1944 metais, karui jau einant į pabaigą, partizaniniame judėjime dominuoja komunistai. Tokie, kaip Broz Tito Jugoslavijoje, kuris vėliau su Stalinu susipyko, bet bet kuriuo atveju tai buvo kitokios socialinės santvarkos šalininkai. Ir tapo visiškai aišku, kad Graikija bus tokia pat valstybė, kaip Jugoslavija, orientuota daugiau į socializmą. 1944 metais gruodžio mėnesį čia išsilaipina Anglija, Anglijos kariuomenė ir sudoroja šituos partizanus. Jau ne vokiečiai, o anglai. Vėliau jų vaidmenį perima Jungtinės Valstijos. Nes naujam geopolitiniam žaidime iškyla klausimas, kas bus su kuo? Ir Graikijai, kadangi turėjo tapti artimesne Maskvai, apsispręsti kitaip padėjo anglai ir amerikiečiai. Tie visi partizanai buvo žiauriai sudoroti. Ir štai tas naujasis graikijos premjeras Cypras…Pats pirmas jo žingsnis, išėjus iš prezidento – jis nunešė ir padėjo gėlių ant 1944 metais žuvusių žmonių kapų.Tai buvo jo pats pirmas veiksmas.

1944-1949 metais Graikijoje vyksta pilietinis karas. Vieni yra už socializmą, kiti – už kapitalizmą, supaprastintai pasakius. Ir 1949 metais laimi , atstatoma monarchija. Graikija grįžo į pačią savo pradžią. Ir ta monarchija trunka iki 1967 metų. Nepilną dvidešimtmetį Graikijoje vėl vyksta visokie socialiniai procesai. Nėra užmirštas tas partizaninis judėjimas, socializmo idėjos. Ir vėl Graikijoje pradeda įsigalėti kitokio socialinio judėjimo idėjos. Ir tada , matydami, kad jiems gali būti negerai, padaro perversmą ir įvedamas Juodųjų Pulkininkų režimas. Paradui vadovauja pulkininkai. Tie pulkininkai aktyviai buvo remiami Jungtinių Valstijų. Toks buvo geopolitinis žaidimas. Šitas Juodųjų Pulkininkų režimas trunka iki 1947 metų.

Šalia Graikijos yra Kipro valstybė. Ten taip ir nebuvo išspręsta problema su žmonių apsisprendimu, kas jie yra. Vieni save laiko turkais, kiti – graikais. Tas klausimas neišsprętas ligi šiolei. Ir štai 1974 metais tie Juodieji Pulkininkai bando išspręsti tą problemą ir bando Kiprą paimti savo žinion. Bet tada Turkija įveda savo kariuomenę, užima pusę Kipro ir to pasekoje Juodųjų Pulkininkų režimas žlunga ir beje, Graikija išeina iš . Į Graikija įstoja 1952 – aisiais, o po to, kai Turkija į Kiprą įvedė savo kariuomenė, o niekaip į tai nereaguoja – graikai pasipiktinę iš struktūrų išeina. Kipro konflikto metu tiek Graikija, tiek Turkija – buvo narės. Ir po šiai dienai lieka. Graikai į grįžo 1980-aisiais metais. Taigi 1952 Graikija įstoja į , 1974 – išstoja, o 1980 – vėl sugrįžta.

Taigi 1974 Juodųjų Pulkininkų režimas dingsta, prasideda naujas etapas, kaip ir kitose valstybėse, su rinkimais ir prezidentu. Tik su graikų rinkimais yra vienas niuansas. Graikijoje prezidentą renka ne žmonės tiesiogiai, bet parlamentas. Partija, kuri gauna nors vienu balsu daugiau už visus kitus – ji automatiškai parlamente gauna plius 50 mandatų. Tas padaryta tam, kad nebūtų amžino draskymosi, nes jei balsai pasidalija po lygiai, tada prasideda koalicijos, kurios būna neveiksmingos. Bandydami spręsti tokių negyvybingų koalicijų problemą, jie įsivedė tokią teisinę normą, kad partija, kuri gauna nors vienu balsu daugiau – parlamente automatiškai gauna 50 mandatų.

1981 metais Graikija tampa Europos Sąjungos nare. 2001 metais – Eurozonos nare. Bet tie visi procesai, kur vyko tuos porą šimtų metų – jie niekur nedingo. Tos įtampos kaip buvo, taip ir tebėra. Liko žmonių pasidalinimas: vieni nori socializmo, kiti žiūri į Rusiją, treti žiūri į Vakarus. Viskas, kas buvo šimtmečiais, tebeliko ir šiandien. Ir užtat apie Graikiją mes girdėsim daug ir ilgai.

Bet yra vienas įdomus niuansas. Po karo Graikija buvo laikoma ekonominio stebuklo šalimi. Buvo laikotarpis 1950 – 1971 metais, kada jos augo po 7 procentus kasmet. Graikija investavo į aplinkines valstybes, buvo gana stiprus to regiono ekonominis žaidėjas. Bet įstojus į Eurozoną (beje, pagal visus rodiklius graikai įstoti negalėjo, jie suklastojo duomenis. Tą padaryti Graikijai padėjo Goldman Sachs bankas, apie ką šiandien viešai kalbama), graikai prisiėmė tų skolų ir mes žinom, kur šiandien Graikija atsidūrė. Bet Graikijos skola anaiptol nėra didžiausia. Yra žymiai daugiau prasiskolinusių valstybių. Bet kažkodėl buvo pradėta nuo Graikjos.

Ir aš neatmetu galimybės, kad taip atsitiko todėl, kad Graikijos istorija labai sudėtinga, ten savo interesus orientavo visos didžiosios Europos valstybės ir tautos. Nieko nuostabaus, kad šiandien mes vėl matome Graikiją, tampomą į visas puses ir artimiausiu metu visa tai, matyt, ir tęsis.

Taigi – supraskim Graikiją…

Šauksmas

4 Replies to “Filmas “…suprasti Graikiją…” (Video)

  1. Ten pas jų valstybėje, labai dižiulią galią turtus bei gausybę žemių ir nekilnojamojo turto turi bažnyčia, kuri yra praktiškai neliečiama, kaip atskira valstybė. Šiaip jie nuoširdūs , atviri, vaišingi žmonės beje labai nepunktualūs. Asmeniškai aš tarp jų ir turkų, tiek mentaliteto prasme, tiek elgesiu ir kultūra, neįžvelgiu jokio skirtumo. Juokingiausiai, kai jie pradedant Akropoliu baigiant poseidono šventykla bando įrodyti, kad tai jau stovi ne mažiau kaip 2 tūkst. metų, nors akivaizdžiai matosi, kad tos kolonos, kad ir pačios seniausios nesiekia daugiau 100 metų. Ir dar Graikijoje prie vaišių stalo sėdima 90% laiko ir tik 10% pasiliekama reikalams aptarti, taip vyksta visur tiek valstybinėse, tiek privačiose įstaigose. Kaip jie patys sako tikras graikas tik tas, kuris vakarieniauja restorane, nesvarbu, kad tu esi prasiskolinę, bet vakarieniauti privalai restorane, kurių ten daug ir gan neblogų be to ir vynas labai skanus, kurį beveik kiekvienas restoranas gaminasi savo.

Parašykite komentarą